Ar kailio išdirbimas kenkia aplinkai ir daro pačią medžiagą nuodinga? Kodėl net gerai paieškojus nepavyksta rasti duomenų apie nukentėjusius nuo natūralaus kailio „kenksmingumo“? Apie tai, kaip atrodo kailių apdirbimas iš arčiau ir kokios medžiagos jam naudojamos kalbamės su Akvile Grumbliene, UAB Cipel Baltika, jau 17 metų užsiimančia kailio apdirbimu, vadybininke.
Iki XIX a. pabaigos kailis būdavo džiovinamas atvirame ore arba druskoje, o dažomas augaliniais dažais arba aliejais. Šiandien nemažai technologijų yra pasikeitusių, tačiau kai kurios procedūros atliekamos panašiai kaip prieš šimtą metų.
Kaip teigia Akvilė Grumblienė, pagrindiniai kailio išdirbimui naudojami chemijos produktai yra druska, maistinė ir kalcinuota sodos, potašo alūnas, lanolinas ir mineraliniai aliejai. Pastarieji įeina ir į nemažą dalį kosmetikos produktų.
Kailio apdirbimas vyksta taip: pirmiausia kailis mirkomas vandeniniame druskos tirpale, į jį dedamos sodos, vėliau rankomis, nenaudojant papildomų medžiagų nuo kailio nugramdomi poodinio sluoksnio likučiai. Kitas etapas yra rauginimas. Jam naudojamos sodos, potašo alūnas, kuris fiksuoja plaukus, kad neiškristų, vėliau vyksta kailio minkštinimas ir skalbimas. Minkant kailį pasitelkiamas kukurūzų krakmolas. Vėliau kailio minkštinimui naudojamas riebus tepalas su neutraliu Ph santykiu (rūgščių ir šarmų pusiausvyra), kurio likučiai tampa biokuru. Įdomu tai, kad darbuotojai šiuo tepalu pasitepa ir savo rankas, kad būtų švelnesnė oda (!)
Vieneriems medvilnės marškinėliams pagaminti reikia apie 150 g įvarių chemijos produktų: nuo medvilnės auginimui reikalingų pesticidų iki pasiūto drabužio apsaugai nuo glamžymosi ir pelėsio naudojamo formaldehido.
Pati pavojingiausia kailio apdirbimui reikalinga cheminė medžiaga yra itin lakus perchloretilenas. Jo funkcija – specialiose skalbimo mašinose išplauti iš kailio riebalus. Ši medžiaga naudojama ir visose sauso valymo įmonėse, į kurias nešame paltus, pūkines striukes ir kitus drabužius. Tačiau dėl perchloretileno lakumo jo nelieka ant valomų medžiagų, nes atvirame ore jis tuoj pat išgaruoja. Darbuotojai taip pat neturi fizinio sąlyčio su juo, nes valymas vyksta uždaruose įrengimuose. Taip pat valymui reikalingos ir medžio pjuvenos, vėliau jos tampa biokuru.
Labiausiai A.Grumblienė stebisi pasakojimais apie formaldehido panaudojimą kailiui apdirbti. “Užtikrinu, kad šios medžiagos nereikia ieškoti apdirbtame kailyje. Tačiau kodėl tylima apie tai, kad jis itin plačiai naudojamas tekstilės, baldų pramonėje. Negaliu atsistebėti, kodėl žmonės bijo neva kailyje esančio formaldehido, nors jis kasdien garuoja iš mus supančių medžio drožlių baldų, sienų ir grindų plokščių”,- stebisi specialistė.
Kaip pagrindinį argumentą už kailio apdirbimo saugumą moteris pateikia pavyzdžius iš savo patirties: “ Kailių aukcionuose nuolat sutinku daugybę žmonių, kurie apdirba kailį trisdešimt metų ir daugiau, tačiau nėra tekę girdėti apie jų proesines ligas ar alergijas. Taip pat ir mūsų įmonėje net ir ilgus metus dirbantys žmonės nėra skundęsi dėl darbe naudojamų medžiagų žalos jų sveikatai“.
Europos Sąjungos šalyse kailių išdirbimui taikoma REACH (vadinamoji „chemikalų“) direktyva įmonės Cipel Baltika technologijai nėra aktuali, nes gamykla neišleidžia į aplinką jokių pavojingų chemikalų. Be to, nuolat tiriama išleidžiamų vandens nuotekų sudėtis. Vienas iš pagrindinių įmonės klientų atliko ir specialius produkcijos saugumo tyrimus, nes apdirbti kailiai buvo skirti kūdikių ir vaikų prekėms, tačiau nerado jokių nesaugių medžiagų.
Vėlesniuose straipsniuose pateiksime informaciją apie kailių dažymui naudojamas medžiagas.