Ar galima tikėtis, kad į laisvę paleista naminė kiaulė sugebės išgyventi kaip laukinė? Lygiai taip pat daugiau nei šimtmetį kailinių gyvūnų fermose auginamos 50 skirtingų veislių kanadinės audinės nebegali būti lyginamos su savo laukiniais protėviais. 

Per pastarąjį kailinių žvėrelių auginimo amžių pasikeitė net šimtas kartų ūkiuose laikomų kanadinių audinių (laukinės audinės gamtoje gyvena nuo 1 iki 3 metų, ūkiuose laikomi žvėreliai nuo 8 mėnesių iki 3 metų). Per šį laikotarpį buvo nuolat vykdoma tikslinė dirbtinė atranka siekiant, kad gyvūnai atitiktų tam tikrus kriterijus – dydžio, veisimosi galimybių, kailio kokybės. Be to, neleidžiama veistis tiems gyvūnams, kurie išsiskiria agresyvumu, per dideliu baikštumu, jautrumu triukšmui. Šis selekcinis darbas netiesiogiai lėmė tai, kad ūkiuose auginamos audinės smalsiai ir be baimės reaguoja į žmogų.

Ištyrę elgesį ir smegenų neurochemines savybes, Citologijos ir genetikos instituto Rusijoje mokslininkai įrodė, kad ūkiuose auginamų audinių prigimtis per pastąrąjį šimtmetį tiek pakitusi, kad šie gyvūnai nesugebėtų prisitaikyti ir išlikti laukinėje gamtoje. Pagal savo biologines savybes, šios audinės pagrįstai laikomos namine gyvūnų veisle, kuri labai smarkiai skiriasi nuo savo laukinių protėvių, gamtoje gyvenančių kanadinių audinių.

Visiškai domestikuoti tam tikrą gyvūnų rūšį nereikia tūkstantmečių. Šią tiesą įrodė rusų tyrinėtojas Dmitrijus Beliajevas, per 25 kartas selekciniu būdu pagal paklusnumą išvedęs sidabrinių lapių veislę, kuri tapo visiškai priklausoma nuo kontakto su žmogumi. Jo tyrimai yra pripažinti visame pasaulyje. J.Beliajevas teigia: „Ūkiuose auginamų kanadinių audinių gerovės įvertinimai rodo, kad šie gyvūnai yra puikiai prisitaikę gyventi nelaisvėje ir ši savybė toliau dirbant selekcinį darbą stiprėja".

Lyginant su kitais naminiais gyvūnais,Europos fermose laikomų audinių sąlygos maksimaliai atitinka jų natūralius biologinius poreikius:

• 70-80 proc. laiko audinės praleidžia savo lizduose atskirose narvo patalpose. Lygiai taip pat elgiasi laukinės audinės;
• Audinės poruojamos natūraliai, o ne dirbtinai apsėklinamos;
• Audinės pačios suka lizdus ir juose augina savo jauniklius.

Laukinės audinės dalį maisto pasigauna vandenyje, todėl, pasak kai kurių gyvūnų teisių gynėjų, joms turėtų būti sudarytos sąlygos plaukioti. Tačiau atlikus išsamius mokslinius tyrimus nustatyta, kad fermoje auginamos audinės net atsiradus galimybei dažniausiai nelipa į vandenį, nes joms tai nėra pažįstamas dalykas, o labiau domisi naujais vamzdžio formos išėjimais iš narvo, aukštesnėmis platformonis ar graužiamais daiktais.

Britų biologijos profesorė, gyvūnų gerovės specialistė Marian Stamp Dawkins sulaukė didelio visuomenės dėmesio teigdama, kad elgesio natūralumas nėra požymis, parodantis, ar naminis gyvūnas kenčia, ar ne: „Natūralumas nebūtinai reiškia vien kažką gero lvykstančio aukinėje gamtoje, kur ištiesų veikia daugybė streso faktorių, tyko natūralūs pavojai, ir apskritai gyvenimas laukinėmis sąlygomis yra rizikingas dalykas. Natūralus elgesys kartais, bet ne visada reiškia gyvūnų gerovę“. Profesorė perspėja, kad negalima vadovautis romantiniais pasvarstymais apie laimingus gyvūnus laukinėje aplinkoje: „Ar nelaisvėje auginami gyvūnai nori elgtis taip, kaip jų laukiniai protėviai, ar visgi gauti pakankamai maisto nemedžiojant jiems labiau patinka? Ryšys tarp natūralumo ir gyvūnų gerovės turi būti nustatytas tyrinėjant gyvūnų elgseną ir  fiziologiją, ir ne visada tyrimų rezultatai yra palankūs „natūraliems“ sprendimams“. 

Laukinėje gamtoje tik maža dalis dalis audinių sulaukia lytinės brandos amžiaus, dauguma iš  jų žūva nuo ligų, bado arba plėšrūnų. Kadangi tai nėra nei itin greitas ar stiprus gyvūnas, praktiškai neturi galimybės apsiginti nuo vilkų, lapių, lūšių ar pelėdų.  Palyginimui, auginant audines fermose, per 6 - 7 mėsesius pirmuosius gyvenimo mėnesius prarandama tik 3-5 proc. visų atsivestų jauniklių.