Reikia pagirti norvegų gyvūnų teisių aktyvistus už 57 min. kokybiško montažo, profesionaliai parinktos vaizdo medžiagos, siužetą, kuriame apgalvotai susipina žmogaus reali patirtis, gandai, asmeninės nuomonės išdėstymas su „dokumentika“ bei įspūdingus garso efektus. „Dokumentika“ paminėjau kabutėse, nes tikroje dokumentikoje yra realūs kalbėtojai su realiomis pareigomis, tapatybėmis o ne žmonės X su užmaskuotais veidais, sakantys gyvūnų gynėjams naudingas frazes. Lygiai taip pat aš galėčiau įsitraukti į gyvūnų gynėjų gretas, pasivadinti viena iš jų, o tuomet paprašyti ko nors skelbti apie jų veiklą kompromituojančius dalykus. Su užmaskuotu veidu. Be atsakomybės. Tai bent būtų sensacija!
Publiką sudarė daugiausia jauni žmonės, kurių psichologinis grūdinimas realiu gyvenimu ir moralinių nuostatų išbandymas dar laukia ateityje. Todėl reikia tik įsivaizduoti jiems sukeltą fizinį pasibjaurėjimą sumaniai filmo pabaigoje parodžius negyvų lapių kūnelius be kailio fone garsiau nei įprasta skambant šiurpiems klyksmams.
Stebint filmą ir gyvūnų gynėjų elgesį šiapus bei anapus ekrano, kyla keletas minčių.
- Net ir baigiant ketvirtą dešimtį ir gyvenant įprastą šeimyninį gyvenimą pabūti gyvūnų globėju turėtų būti smagu, ką jau kalbėt apie jaunatvišką avantiūrizmo periodą. Įsivaizduokite, naktį vardan kilnaus tikslo sėlinate į gyvūnų fermą, kur neva egzistuoja pavojus (na nutvers, ir ką? Išvarys lauk, nes nenorės terliotis su policija, o jei ir policiją iškvies, teks sumokėti administracinę baudą? Beveik bondiados vertas siužetas), atskleidžiate sensacingą tiesą visam pasauliui. Jau vien pats pasiruošimo adrenalinas nesulyginamas nei su slidinėjimu ant Liepkalnio, nei su skrydžiu per Nerį. O ypač jei esi lieknas akademiškas vaikinas, toks nuotykis yra giliai tūnančio „mačo“ prasiveržimo kulminacija! Trumpiau tariant, jei trokštate nuotykių gyvenime, gyvūnų gynėjo darbas kaip tik jums.
- Paminėjau darbą. Čia kartu iškyla ir problema, ir pasipiktinimas ja. Filme ir gyvenime paaiškėja, kad už gyvūnų teisių gynėjų darbą niekas nemoka. Iš jo pragyventi neįmanoma! Kur žiūri vyriausybė, valdžia ir geros valios žmonės?! Aukštąjį mokslą ar bent jau jo diplomą įgiję jaunuoliai dažnai lieka darbo rinkos užribyje. Tokiu atveju, net ir tapus veganu, juk neimsi kauptuko į savo baltas rankas ir neisi rauti ridikėlių, nes ši misija nepakankamai didinga. Tuomet išeitis viena – į gatves protestuot. Rezultatas: gausūs 2 proc. pervedimai, dešimtys milijonų eurų PETA ar bent jau sklidina aukų dėžutė po kino seanso.
- Meilė ir neapykanta. Nors gyvūnų gynėjai myli gyvūnus, kutena paršeliams paausius, gelbsti paukštynų viščiukus, įdomu, ar jie leidžia savo namuose neribotai veistis žiurkėms (tai beje empatiškas gyvūnas), vorams, tarakonams? Kokia ta tobulo veganiško pasaulio vizija?
Filmo herojus sako, kad jo sutikti kailininkai šiaip jau buvo normalūs ir net geri žmonės. Bet viešose gyvūnų gynėjų kalbose kailininkai minimi kaip išskirtinė rasė, verta tik neapykantos, negailestingai traiškanti priešininkus pinigų maišais bei kruvinomis rankomis. Panašiai Rusijos prezidentas kalba apie likusį pasaulį, tik ir laukiantį, kaip smogti vargšei Rusijai, kol galiausiai įtiki tuo pats. Jei gyvenime tau reikia priešo, tu jį rasi. Realybėje turbūt neegzistuoja nei vienas kailininko primuštas veganas, tačiau kiek yra žvėrelių augintojų, kurių pašonėje ne tik vyksta agresyvūs protestai, apstumdymai ar net kūno sužalojimai, bet ir sprogsta savadarbės bombos.
4. Gyvūnų teisės. Tiksliau sakant, jų gerovė. Filme daug dėmesio skiriama netinkamai atliekamoms veterinaro ir fermerio pareigoms. Kaip pakeisti šią situaciją? Manyčiau, reikia tapti tuo principingu veterinarijos prižiūrėtoju, kuris dirba atsakingai ir aplink save suburia tokią pat komandą. Galiausiai dėl savo principingumo ir profesionalumo tapti veterinarijos priežiūros tarnybos vadovu. Galima tapti biochemijos specialistu ir pagaliau pradėti masiškai auginti mėsą bei kailį megintuvėliuose. Galima tapti superpramonininku ir sukurti alternatyvias medžiagas bei maisto produktus. Būtent taip pasaulyje įvyksta pokyčiai – atsiranda elektra, žaliosios technologijos, antibiotikai ir kitos gėrybės. Kažką kompetentingai darant ir su entuziazmu siekiant sėkmės, o ne ieškant priešų, nesėdint Facebooke ir nekaulijant finansinės paramos.
Ir pabaigai. Turiu svajonę. Kad taip kiekvienam kaimo alkoholiko vaikui ar jo mušamai motinai po tokį gynėją... Kiek nekaltų gyvybių išgelbėtume. Ir dar vieną. Vietoj nekaip kvepiančių kaimo alinių po žalių kokteilių barą...