Teisininko išvados: valdančiųjų siūlymas drausti auginti gyvūnus dėl kailio be tinkamų kompensacijų neatitinka Konstitucijos nuostatų

Lietuvos Respublikos Seime yra įregistruoti Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2,10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1104(2) bei Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo Nr. VIII-498 8 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIVP-1105(2) (toliau – Įstatymų projektai), kuriais, be kita ko, siūloma uždrausti laikyti ir (ar) veisti gyvūnus kailių gavybos ar pardavimo tikslu. Šioje išvadoje pateikiamas šiais projektais siūlomo teisinio reguliavimo atitikties aukštesnės galios teisės aktams įvertinimas.

Išvados santrauka

Norminiuose teisės aktuose nėra pakankamai konkrečių taisyklių ir tarp teismų precedentų nėra išnagrinėta visiškai analogiškų bylų, kad būtų galima pateikti tikslią prognozę dėl potencialios Įstatymų projektais siūlomo reguliavimo teisminės patikros baigties, tačiau galima įžvelgti svarią abejonę dėl įstatymų projektų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, kuri yra susijusi su atitiktimi proporcingumo principui. Pagal šį principą žmogaus teisės1 negali būti ribojamos labiau negu būtina, i. e., žmogaus teisių suvaržymas yra neteisėtas, jeigu galima tų pačių tikslų pasiekti mažiau žmogaus teises varžančiomis priemonėmis. Įstatymų projektais yra siūloma Lietuvos teisėje prisiimti vertybinę moralinę poziciją, tačiau yra pagrindo manyti, kad siūlymas grindžiamas klaidingu moraliniu samprotavimu. Akademinėse diskusijose pastebima, kad empatijos jausmas priimant moralinius sprendimus yra reikalingas veiksnys, tačiau, jeigu moralinis sprendimas priimamas izoliuotai remiantis vien tik empatija, jis gali būti amoralus2 . Akivaizdus to pavyzdys gali būti išalkusių laukinių paukščių (pvz., 1 Šiuo atveju –  2 ančių) lesinimas. Vien remiantis empatija gali atrodyti amoralu kategoriškai to atsisakyti, tačiau nuolatinis laukinių paukščių lesinimas gali lemti, kad jie dėl to neišskris žiemoti į šiltus kraštus ir žus nuo šalčio. Tai iliustruoja, kad moraliai teisingiausias elgesys yra išrenkamas vadovaujantis ne vien empatija, bet kartu ir racionaliais samprotavimais. Nagrinėjamu atveju esminis įstatymų projektų tikslas yra užtikrinti gyvūnų gerovę ir tam siūloma priemonė yra uždraudimas laikyti bei veisti gyvūnus kailių gavybos ar pardavimo tikslu. Tačiau įstatymų projektų lydimojoje medžiagoje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog priėmus Įstatymų projektus bus prisidėta prie gyvūnų gerovės užtikrinimo (neatmestina, kad bus sukeltas priešingas efektas).

Tokia baigtis gali susiklostyti, jei uždraudus kailių fermas Lietuvoje tai savaime nepaveiktų kailių paklausos Lietuvos ir pasaulio rinkose, todėl Lietuvos augintojų kurta kailių pasiūla būtų pakeista kailiais iš kitų šalių, taip pat galimai ir ne Europos Sąjungos valstybių, trečiojo pasaulio šalių, kuriose gyvūnai kailiams gali būti auginami daug blogesnėmis sąlygomis, negu šiuo metu jie yra auginami Lietuvoje. Labiausiai morališkai pranašus lūkestis, žinoma, yra, kad galų gale gyvūnų kailių industrija pasaulio mastu galų gale išnyks, tačiau kol tai nėra realu, pirmiau privalo būti imamasi mažinti paklausą šioje industrijoje, galimai ir įgyvendinama daugiau priemonių mažinti šioje industrijoje gyvūnų patiriamą diskomfortą. Uždraudimas gyvūnus auginti kailiams Lietuvoje, tikėtina, reikšmingai nesumažins bendro pasaulyje kailiams auginamų gyvūnų kiekio. Siekiant jį sumažinti gali būti imamasi priemonių mažinti paklausą (pvz., akcizai naujiems kailių dirbiniams ar importo uždraudimas apskritai ir kt.) bei įvedama daugiau reikalavimų gyvūnų auginimo sąlygoms. Kadangi Įstatymų projektais siūloma priemonė gali nepasitarnauti jai priskirtinam tikslui (galbūt priešingai – pabloginti gyvūnų gerovę, jeigu Lietuvos augintojų kailius pakeis trečiosios šalyse užaugintų gyvūnų kailiai) ir galima rasti kitų priemonių, kurios labiau pasitarnautų gyvūnų gerovei bei mažiau ribotų žmogaus teises, yra pagrindo abejoti Įstatymų projektų atitiktimi proporcingumo principui. Taip pat tyrimo metu buvo aptikta pagrindo abejoti, ar Įstatymų projektuose numatytas uždraudimo kompensavimo modelis ir įsigaliojimo atidėjimo terminas neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui ir kitiems su juo susijusiems iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams.

Metodologija

Rengiant šią išvadą buvo atliktas tyrimas, kurio metu siekta įvertinti, ar Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2,10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-1104(2) bei Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo Nr. VIII-498 8 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-1105(2) siūlomas teisinis reguliavimas, numatantis, be kita ko, kailinių žvėrelių auginimo verslo draudimą ir kompensavimo už minėtą draudimą mechanizmą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), Sutarčiai dėl Europos Sąjungos veikimo, Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijai (toliau – Chartija) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – Konvencija); ar priimant Įstatymų projektus nepažeisti poveikio vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Šiam tikslui pasiekti buvo atliktas kokybinis dokumentinis tyrimas.

Jo metu buvo rinkta ir analizuota teisinė medžiaga – Įstatymų projektais siūlomo teisinio reguliavimo teisėtumui įvertinti taikytini aukštesnės galios teisės aktai bei šiuos aktus aiškinantys teismų precedentai. Juos surinkus Įstatymų projektų teisėtumas įvertintas teleologiniu, sisteminiu, lingvistiniu metodais. Tais atžvilgiais, dėl kurių teisės aktai palieka diskrecijos buvo atlikta teisinė-filosofinė analizė įvertinant reguliavimą pagal pagrindinėse etikos teorijos kryptyse išskiriamus moralinių sprendimų priėmimo kriterijus (atsižvelgta į konsekvencializmą, deontologiją, dorybių etikos, etinio egoizmo ir psichologinę perspektyvą, kuri tiria empatijos ir racionalumo dichotomiją moraliniuose sprendimuose).

Išvadoje yra išdėstyti tyrimo rezultatai, kurie sudaro pagrindo abejoti Įstatymų projektų teisėtumu ir neaptariamas visas teisinis reguliavimas, kuriam, remiantis tyrimo rezultatais, Įstatymų projektai gali neprieštarauti. Išvada parengta atlygintinai, civilinės sutarties su Lietuvos žvėrelių augintojų asociacija pagrindu. Išvados autorius deklaruoja, kad rengiant išvadą buvo vadovaujamasi mokslinio objektyvumo ir nešališkumo principais.

Teisės užsiimti verslu ribojimo sąlygos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija išskiria analogiško pobūdžio bendrųjų žmogaus teisių ribojimo sąlygas, tarp kurių aktualios tiriamam klausimui yra tai, kad žmogaus teisės gali būti ribojamos tik siekiant legitimaus tikslo ir ribojimai privalo būti proporcingi. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, <…> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:

tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją aiškinančio Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat vadovaujamasi pozicija, kad žmogaus teisių ribojimas (taip pat ir ribojant teisę į nuosavybę, kuri laikoma saugančia nuo neteisėtų įsiterpimų į galimybę užsiimti ūkine veikla) privalo būti grindžiamas legitimiu tikslu.

Viešųjų institucijų įsiterpimas į asmens galimybę naudotis savo nuosavybe pateisinamas tik, jeigu įsiterpimas pasitarnauja legitimiam viešam interesui ir tai negali užkrauti asmeniui neproporcingos, didesnės negu reikalinga naštos.

Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos (toliau – Chartija) 16 straipsnyje yra įtvirtinta laisvė užsiimti verslu – šiame straipsnyje numatyta, kad laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą ir kt. 4 žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Mellacher ir kiti prieš Austriją, par. Nr. 10522/83; 11011/84; 11070/84; 1995 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Scollo prieš Italiją, par. Nr. 19133/91; 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje J.A. Pye (Oxford) Ltd and J.A. Pye (Oxford) Land Ltd prieš Jungtinę Karalystę, par. Nr. 44302/02; 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Lekic prieš Slovėniją, par. Nr. 36480/07 ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gruodžio 31 d. sprendimas byloje Béláné Nagy prieš Vengriją, par. Nr. 53080/13; 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Lekic prieš Slovėniją, par. Nr. 36480/07 ir kt. 4 (SESV) 49 straipsnyje yra įtvirtinta įsisteigimo teisė, ginanti inter alia teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 54 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams.6 Chartijos 52 straipsnyje numatyta, kad bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės.

Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad pagal proporcingumo principą, vieną iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams.

Teisė verstis verslu Konstitucijoje yra ginama inter alia 46 bei 48 straipsnių nuostatomis. Dėl ūkinės veiklos laisvės ribojimo sąlygų Konstitucijos 46 straipsnyje numatyta, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus“. Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Pirmiausiai paminėtina, kad šių straipsnių nuostatos pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją suponuoja, jog asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla. Įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai.

Pasak teismo, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, reiškia, kad kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę pats spręsti, kokį verslą jam pasirinkti. Teisė laisvai pasirinkti verslą yra viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenėje užimti. Konstitucinė nuostata, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti verslą, remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Kita vertus, kiekvieno žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti verslą suponuoja valstybės pareigą sudaryti atitinkamas teisines prielaidas šiai teisei įgyvendinti.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“. 

2005 m. gegužės 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Be to, Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, 53 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima pateisinti ir tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl to, kad įstatymų leidėjo požiūriu ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga.

 Gyvūnų gerovės apsaugos siekis sietinas, be kita ko, su Konstitucijos 54 straipsniu, kuriame nustatyta: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“ (1 dalis); „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“.

Siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus; valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą.

Vertinant įstatymų projektų proporcingumą, be kita ko, atsižvelgtina į alternatyvius būdus pasiekti to paties tikslo. Ūkinės veiklos reguliavimas siekiant viešojo intereso gali būti įgyvendinamas skirtingais modeliais, tarp kurių gali būti: - Nepageidaujamo vartojimo mažinimas darant įtaką prieinamumui. Prieinamumo ribojimo metodų yra daug, dalinai jiems priskirtinas ir akcizų nustatymas, kurie lemia didesnę mažmeninę kainą ir suteikia postūmį vartotojams rinktis alternatyvias prekes ir paslaugas. Kraštutiniai, bet šiame kontekste galimai pateisinami būdai gali būti kailių dirbinių civilinės apyvartos apribojimas ar visiškas uždraudimas; - Reikalavimų ūkinei veiklai nustatymas ir jų laikymosi kontrolė. Tai atliekant įvestini reikalavimai, kurie pasitarnautų siekiamam tikslui; jų efektyvumas gali būti nustatomas vadovaujantis ekspertinėmis žiniomis, konsultuojantis su ūkio subjektais. Galima kontrolė gali būti diferencijuojama pagal reguliarumą, intensyvumą, priežiūros subjektų nepriklausomumą; - Teisės verstis veikla ribojimas. Atsižvelgiant į nustatytų reikalavimų ir kontrolės pobūdį kai kuriose valstybėse gali būti nustatoma pareiga prieš pradedant veiklą a priori gauti tai leidžiančią licenciją arba, jeigu reikalavimų ir kontrolės pobūdis nereikalauja išankstinės patikros, kontrolės institucijai gali būti suteikiami įgaliojimai a posteriori uždrausti subjektui vykdyti veiklą arba inicijuoti tokį uždraudimą teismine tvarka.

Kontrolės modeliai gali būti klasifikuojami pagal intervencijos į veiklą lygmenį, kaip: (1) nukreipti į produkto gamybos etapą, prevenciniai, numatantys licencijavimą, apibrėžiantys konkrečių reikalavimų, būdinga reguliari patikra; ir (2) baudžiantys, nenumatantys licencijavimo, neapibrėžiantis konkrečių reikalavimų, nebūdinga reguliari patikra, bet taikomos sankcijos aptikus gyvūnų kankinimą.

Kito pjūvio klasifikacija gali būti išskiriama pagal intervencijos objektą, nukreipta į vartojimą: (1) negatyviai skatinantysis modelis, numatantis akcizus prekėms, kurių skatintina atsisakyti; (2) pozityviai skatinantysis, numatantis lengvatas, subsidijuojantis alternatyvius konkuruojančius produktus, taip siekiant, kad būtų nustota vartoti prekes, kurių skatintina atsisakyti. Nagrinėjamų Įstatymų projektų kontekste reikšminga, kad gali būti išskiriami būdai papildomais reikalavimais užtikrinti kailiams auginamų gyvūnų gerovę.

Nevyriausybinės organizacijos kaip vieną iš problemų įvardina tai, jog standartiniai narvai kailinių žvėrelių fermose neatitinka būtiniausių kailinių žvėrelių poreikių.

Kaip alternatyvūs absoliučiam uždraudimui būdai užtikrinti kailiams auginamų gyvūnų gerovę gali būti paminėta supynės ant dirbtinių vijoklių, vielos tinklo cilindras (kaip poilsio vieta motinoms pailsėti nuo jauniklių), kamuoliukai (ar kiti žaislai). Šios priemonės gali pagerinti geresnį nelaisvėje laikomų kailinių žvėrelių funkcionavimą, nestereotipinį narvuose laikomų kailinių žvėrelių elgesį, didesnį aktyvumą, smalsumą . Neatmestina, kad gyvūnų elgsenos specialistai galėtų nurodyti ir daugiau pavyzdžių, kurie galėtų būti optimaliai pritaikyti Lietuvoje.

Moralės teorijos implikacijos.

Nagrinėjamu atveju teisė ir teismų precedentai įtvirtina taisykles, kurios įstatymų leidėjui (ir, jeigu vėliau kiltų teisminiai ginčai, - teismams) palieka diskrecijos, kuri įgyvendinama vadovaujantis teisės principais, teisės aiškinimo metodų visuma. Turint omenyje reguliuojamo klausimo pobūdį, įgyvendinant šią diskreciją atsižvelgtina ir filosofines prielaidas.

Kaip buvo minėta, įstatymų projektų tikslas, kuris gali būti laikomas ir objektyviai racionalia jo paskirtimi, yra užtikrinti gyvūnų gerovę. Tokio tikslo pateisinimas yra moralinio pobūdžio, todėl toliau pateikiama koncentruota jam aktuali moralės filosofijos teorijų apžvalga. Svarbios dvi konkuruojančios paradigmos yra konsekvencializmas (kurio viena populiariausių formų yra utilitarizmas) ir deontologija (žymus jos atstovas yra I. Kantas). Taip pat paminėtina dorybių etikos, etinio egoizmo ir psichologinė perspektyva, tirianti empatijos ir racionalumo dichotomiją moraliniuose sprendimuose.

Konsekvencialistinis požiūris skatina moralumą vertinti vadovaujantis elgesio padariniais. Žymūs jo atstovai Jeremy Bentham ir John Stuart Mill teikė esminę reikšmę siekiui maksimizuoti bendrą laimę ir minimizuoti kančias. Atitinkamai, vadovaujantis šiuo požiūriu kiekvienas veiksmas ar neveikimas turėtų būti orientuojamas pagal tai, kiek jis pasitarnauja šiems siekiams. Tokia prieiga įgalina elgesio moralumą derinti su kitomis vertybėmis, algoritmais išspręsti kai kurias moralines dilemas, pagrįsti socialinės apsaugos poreikį ir kt.

Deontologija būna įvardijama kaip atsvara konsekvencialistiniam požiūriui, diktuojanti, kad veiksmo moralumas slypi jame pačiame, ne tik jo pasekmėse. Tai, be kita ko, leistų moraliai smerkti ir dėl apsirikimo nežalingą elgesį (kada asmuo nesuvokė, kad žalingi padariniai nekils); galimai naudingą, bet groteskišką elgesį ir t. t. I. Kantas įvedė žymią šiam požiūriui priskiriamą kategorinio imperatyvo koncpeciją, kurią savo teorijoje bėgant laikui performuluodavo, bet jos esmė gali būti apibūdinta kaip reikalavimas nesirinkti elgesio, kurio nenorėtume matyti tapsiant universaliu dėsniu.

Dorybių etika, kurios ištakos kartais siejamos su Aristotelio darbais, rūpinasi doro asmens bruožų vystymų, kaip etinių sprendimų priėmimo pagrindu. Drąsa, sąžiningumas, užuojauta sudaro visumą, kurios vystymas gali vesti į būseną, kurioje visuomenė klesti. Be susikoncentravimo į konkrečias išorines problemas, ši prieiga suteikia introspektyvų žvilgsnį į asmenines savybes, kurio stokojančios teorijos gali nenuvesti prie siekiamų rezultatų.

Etinio egoizmo prieigoje manoma, kad savanaudiškam interesui racionaliai teikiant pirmenybę gali būti maksimizuojama tiek individuali gerovė, tiek, tam tikra prasme, ir kolektyvinė gerovė. Persismelkusi per įvairias kitas teorijas, ši prieiga gali būti randama ir to paties Aristotelio darbuose, kuriuose įvardijama, kad valstybėje sau naudos siekiantis individas gali pasitarnauti ir kitų naudai. Tokių apraiškų galima įžvelgti ir Vakarų demokratijų ekonominės veiklos reguliavimo teisėje su rinkos savireguliacijos principais, tarp kurių neteisėtu būna laikomas nesąžiningas naudos siekimas, tačiau kitais atvejais etiškas egoizmas (laisvoje rinkoje siekiant sau naudos ir kartu kuriant ekonominę naudą) nesmerktinas.

Psichologinėje perspektyvoje yra reikšminga aptinkama dichotomija tarp racionalumu ir empatija grindžiamų atsakymų moralinėse dilemose. Vienas žymus tai analizuojantis darbas yra Jeilio universiteto profesoriaus Paul Bloom publikacija „Against Empathy: The Case for Rational Compassion“19, kurioje atkreipiamas dėmesys, kad empatijos emociškai nulemti dori poelgiai kartais nepasitarnauja tiems tikslams, kurių ragina siekti pati empatija. Elementarus to pavyzdys gali būti laukinių vandens paukščių nuolatinis šėrimas, prie kurio pripratę jie nebeišskrenda žiemoti į Pietus ir dėl to mirtina sušąla šaltuoju metu laiku.

Empatijos ir racionalumo diktuojamų moralinių sprendimų konfliktas pastebimas įvairiuose psichologiniuose eksperimentuose. Vienas to pavyzdys yra vadinama Samariečio dilema, dėl kurios žmonės būna mažiau linkę padėti kenčiantiems humanitarinėse krizėse, kurios yra didelio masto, ir labiau linkę padėti kenčiantiems, jei kenčiantysis yra vienas identifikuojamas asmuo.

Praeivio efektu vadinamas mažesnis polinkis įsiterpti ten, kur yra reikalinga pagalba, jeigu aplinkui yra kitų žmonių – kuo daugiau žmonių yra netoliese, tuo labiau gali mažėti individo atsakingumas ir polinkis pagelbėti. Skęstančio vaiko eksperimentas demonstruoja, kad žmonės be abejonių linkę pagelbėti vienam jų akivaizdoje skęstančiam vaikui, net jei dėl to tektų prarasti savo turto, bet būna nelinkę labdarai paaukoti tokios pačios vertės savo turto potencialiai taip pat išgelbėdami vaiko gyvybę (pvz., paaukojant labdaros fondui, kuris aprūpina vaikus Afrikoje tinkleliais nuo uodų, kurie padeda išvengti mirties nuo maliarijos). Etikos tyrimuose galima pastebėti augantį skepticizmą dėl empatijos vaidmens sprendžiant moralines problemas, šis klausimas yra plačiai aptarinėjamas moksle.

Kaip ir įprasta kitose srityse, dažnai taip konkuruojantys požiūriai gali būti laikomi nebūtinai vienas kitą paneigiančiais, bet papildančiais – nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo siekiama užtikrinti gyvūnų gerovę, šie moralinio vertinimo kriterijai gali būti taikomi išvien. Nepaisant aukščiau paminėtos potencialios empatijos ir racionalių argumentų dichotomijos, empatiniai argumentai negali būti ignoruojami. Jie galimai labiausiai suderinami su deontologine Kanto kategorinio imperatyvo prieiga, skatinančia brėžti tam tikras moralumo ribas, neatsižvelgiant į potencialius padarinius. Antra vertus, formaliai vadovaujantis šiuo imperatyvu, gyvūnų auginimo kailiams uždraudimas galėtų būti ekstrapoliuojamas į bendrąją taisyklę, kuri reikalautų analogiškai užtikrinti ir kitų gyvūnų gerovę. Vadinasi, galima būtų kelti abejonę, ar koherentiška taikyti aptariamą draudimą, bet netaikyti draudimo kitoms industrijoms, kuriose gyvūnai yra užveisiami mėsai, pienui, kiaušiniams, odos produkcijai ir pan.

Nepaisant to, pagal šią prieigą aptariamas uždraudimas neturėtų būti laikomas amoraliu, nes tam iš elgesio kylančios bendrosios taisyklės ekstrapoliacija paprastai turėtų nulemti nepageidautiną rezultatą, o ne tokį, kuris skatina abejoti, ar pageidautino rezultato yra pakankama. Tačiau svariausia abejonė iš moralinės perspektyvos yra ta, kad uždraudus gyvūnų auginimą kailiams gyvūnų gerovė globaliu mastu gali būti pabloginta, todėl tokio uždraudimo moralumas abejotinas pagal konsekvencialistinę prieigą ir rizikuoja būti vienu iš psichologinės perspektyvos pavyzdžių, iliustruojančiu kaip empatijos vedamas elgesys nuveda prie priešingo rezultato, negu buvo siekta. Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nėra pateikti įrodymai, kurie leistų teigti, kad šių projektų priėmimas sumažintų kailių paklausą Lietuvos ir (ar) globalioje rinkoje.

Neatmestina, kad įtaką paklausai gali turėti mažmeniniai platintojai, galutinio produkto, kuriame naudojami kailiai, gamintojai, bet ne pačios žaliavos (kailių) išgavėjai. Dėl to, uždraudus jų veiklą Lietuvoje, yra tikėtina, kad globalią pasiūlą užpildys kitose valstybėse užaugintų žvėrelių kailiai, tarp jų – ir trečiosiose ne Europos Sąjungos šalyse (pvz., Kinijoje). Išsipildžius tokiam scenarijui globaliai kailiams auginamų gyvūnų skaičius nesumažėtų, bet padidėtų rizika, kad didesnė dalis gyvūnų bus auginami ten, kur gyvūnų gerovės kontrolės kokybė būtų neaiški. Būna pastebima, kad Kinijoje didėja kailinių žvėrelių auginimo fermų skaičius. Kinija yra patraukli vieta kailinių žvėrelių auginimui, dėl pigios darbo jėgos ir ne taip griežtai apibrėžtų reikalavimų, kaip Europos Sąjungoje; Kinija yra viena didžiausių pasaulyje kailių eksportuotojų; Kinijoje net auga prekyba šunų ir kačių kailiais.

Pagal People for the Ethical Treatment of Animals (liet. Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais) organizacijos duomenis, šioje valstybėje aptinkama žiauraus elgesio su kailiams auginamais gyvūnais atvejų ir už juos ne visada pritaikoma atsakomybė. Išsipildžius scenarijui, kad įvedus aptariamą draudimą Lietuvoje prieš tai čia augintų gyvūnų kailius pakeistų trečiosiose šalyse užaugintų gyvūnų kailiai, yra pagrindo manyti, kad aptariamas uždraudimas negalėtų būti laikomas moraliai pateisinamu aktu pagal konsekvencialistinę moralės teoriją. Taip pat atskirai atkreiptinas dėmesys į Įstatymų projektų aiškinamajame rašte pateikiamą argumentą, kad reikšmingo dydžio visuomenės dalis nepritaria gyvūnų auginimui kailiams. Toks argumentas yra nekorektiškas ir klaidingas tiek iš teisinės, tiek iš moralinės pusės.

Etikos teorijose visuomenės daugumos nuomonė nėra įvardijama kaip dominuojantis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti ieškant morališkai teisingo sprendimo. Istoriškai galima rasti daug tai patvirtinančių pavyzdžių, tarp jų yra ir rasinės segregacijos, vergovės pateisinimas, totalitarinių režimų palaikymas ir kt. Į tokį veiksnį, sprendžiant dėl žmogaus teisių įgyvendinimo, savaime atsižvelgti neleidžia ir teisė: Konstitucinis Teismas 2017 m. gruodžio 19 d. išvadoje ir 2019 m. sausio 11 d. nutarime pabrėžė, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine. Konstitucija yra antimažoritarinis aktas; ji gina individą, nepaisant tam tikru laikotarpiu vyraujančių daugumos visuomenės narių nuostatų ar stereotipų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas bylos UAB Sekmadienis prieš Lietuvą sprendimo 82 pastraipoje yra pabrėžęs, kad su Konvencijos vertybėmis būtų nesuderinama, jeigu galimybė mažumai įgyvendinti Konvencijos ginamas teises būtų sąlyginė, priklausoma nuo to, ar tam pritaria dauguma. Jeigu taip būtų, mažumos grupių teisės taptų tik teorinėmis, o ne realiomis ir efektyviomis, kaip reikalauja Konvencija. Pažymėtina, kad įstatymų leidybos iniciatyvos subjektas turi pareigą pagrįsti siūlomo teisinio reguliavimo poreikį. Ši pareiga kyla tiek iš ordinarinės teisės, tiek ir iš Konstitucijos. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, jeigu Seimo statute ar įstatymuose yra nustatyta, jog tam tikroje (-ose) įstatymų leidybos proceso stadijoje (-ose) turi būti atlikta įstatymo projekto patikra, tai inter alia turi būti atliktas įstatymu siekiamo santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas, įvertinama, ar įstatymas nesukels neigiamų pasekmių.

Konstituciškai būtų nepateisinama, jeigu kurioje nors įstatymų leidybos stadijoje (inter alia įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimo, įstatymų priėmimo) tokia patikra nebūtų atlikta arba būtų atlikta ne toje (tose) įstatymų leidybos stadijoje (-ose). Įstatymu siekiamo ekonominių santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas turi būti atliekamas išsamiai, objektyviai, nešališkai, o prireikus turi būti kviečiami specialių žinių turintys asmenys; iš Konstitucijos, būtent konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga Seimo statute ir (ar) įstatymuose nustatyti tokį įstatymų leidybos proceso teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių subjektų ir (ar) Seimo pareiga rengiant ir (ar) priimant Seime teisės aktus, kuriais reguliuojami santykiai, galintys turėti įtakos inter alia kriminogeninei situacijai, neigiamų ekonominių pasekmių kilimui, atlikti tinkamą įstatymo projekto įvertinimą, inter alia dėl neigiamų pasekmių, kurias gali sukelti įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų, kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma Seimo priimtų teisės aktų konstitucinė kontrolė, bet ir Seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė Seimo statute nustatytais būdais užkertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės aktus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios įstatymams.

Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje inter alia numatyta, kad teisėkūroje vadovaujamasi tikslingumo principu, reiškiančiu, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis; proporcingumo, be kita ko, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti; efektyvumo, reiškiančiu, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės.

Pagal šio įstatymo 15 straipsnį, rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnyje įtvirtinta, kad kartu su Seimui teikiamu įstatymo projektu, pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame turi būti nurodyti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimas byloje UAB Sekmadienis prieš Lietuvą, par. Nr. 69317/14. Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas. 11 galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta; ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus; kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Remiantis šiuo teisiniu reguliavimo ir konstitucine jurisprudencija galima daryti išvadą, kad įstatymo projektų teikėjai turi naštą pagrįsti įstatymo projektu siūlomo teisinio reguliavimo poreikį bei atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. T

okios pareigos egzistavimas suponuoja, kad jos neįgyvendinus preziumuotina, jog įstatymo projektas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju Įstatymų projektų aiškinamajame rašte yra paminėti poveikio vertinimo rezultatai, tačiau, kaip galima matyti iš Įstatymų projektus lydinčios bei derinimo medžiagos,rengiant projektus buvo parengta Smart Continent LT, UAB poveikio vertinimo išvada ir nėra aišku, ar projektų rengėjai į šį poveikio vertinimą neatsižvelgė selektyviai. Iš Įstatymų projektus lydinčios bei derinimo medžiagos Įstatymų projektų poveikio vertinimas ir atsižvelgimas į jo rezultatuts atrodo miglotai, todėl, jeigu priėmus Įstatymų projektus bus atliekama jų teisėtumo teisminė patikra, tai gali sudaryti pagrindą pripažinti Įstatymų projektais siūlomą teisinį reguliavimą neteisėtu.

Apibendrinant Įstatymų projektuose siūlomo teisinio reguliavimo atitikties vertinimą žmogaus teisių ribojimo sąlygoms galima matyti, kad Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nėra pateiktas pagrindimas, kad siūlomas teisinis reguliavimas yra optimaliausias variantas užtikrinti gyvūnų gerovę. Yra svarių abejonių, kad siūlomas reguliavimas šiam tikslui pasiekti neefektyvus ir suvaržys žmogaus teises labiau negu kiti būdai siekti to paties tikslo (pvz., priemonės mažinti kailių produkcijos paklausą ir kt.).

Norminiuose teisės aktuose nėra pakankamai konkrečių taisyklių ir tarp teismų precedentų nėra išnagrinėta visiškai analogiškų bylų, kad būtų galima pateikti tikslią prognozę dėl potencialios Įstatymų projektais siūlomo reguliavimo teisminės patikros baigties. Atsižvelgiant į surinktą medžiagą neatmestina, kad Įstatymų projektuose siūlomas teisinis reguliavimas teismuose gali būti pripažintas teisėtu. Priešinga baigtis yra įmanoma dėl aukščiau pristatytų abejonių siūlomo teisinio reguliavimo atitiktimi proporcingumo principui.

Teisės aktuose nesant konkrečių taisyklių dėl tiriamo klausimo laikytina, kad teismams jie suteikia diskrecijos, kuri galimai bus įgyvendinta vadovaujantis moraliniais kriterijais. Juos įvertinus galima matyti, kad nagrinėjama situacija savo pobūdžiu skiriasi nuo kitų, kuriose įstatymų leidėjas užima principinę vertybinę poziciją (kaip pavyzdžiui atliekų rūšiavimas, CO2 emisijos reguliavimas ir pan.). Skirtingai nuo kitų, tiriama situacija pasižymi moralinės dilemos sudėtingumu (be kita ko, atsižvelgiant į riziką, kad Lietuvos kailių augintojų produkciją pakeis trečiųjų šalių kailių augintojų produkciją), dėl ko yra pagrindo manyti, kad moraliai labiausiai pagrįstas kelias šiuo atveju yra ne gyvūnų auginimo kailiams uždraudimas, o tokios produkcijos paklausos mažinimas. Pažymėtina, kad įstatymų projektų aiškinamajame rašte nepateikti duomenys, kurie išsklaidytų šias abejones.  Pvz., iš Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto 2023-05-24 išvados Nr. 110-P-16.

Kompensavimas ir atidėjimas

Dėl valstybės teisės uždrausti tam tikrą veiklą ir kompensavimo mechanizmo įvedus tokį draudimą Konstitucinis Teismas yra pasisakęs 2005 m. gegužės 13 d. nutarime. Šiuo nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiu buvo pripažintas teisinis reguliavimas, kuriuo, be kita ko, buvo paneigti privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkų, sudariusių medžioklės plotų nuomos sutartis su kitais asmenimis, lūkesčiai, kad šios sutartys bus vykdomos visą jose numatytą laiką ir kad valstybė (jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią nuomininkams vykdyti savo pareigas pagal šias sutartis, ir fizinių bei juridinių asmenų, išsinuomojusių medžiojimui skirtus žemę, miškus, vandens telkinius, lūkesčiai, kad visą šiose sutartyse nustatytą laiką jose nustatytomis sąlygomis jie galės naudoti medžiojimui išsinuomotą žemę, miškus, vandens telkinius ir kad valstybė (jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią jiems naudotis minėtose sutartyse numatytomis savo teisėmis.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

2005 m. gegužės 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad valstybė turi teisę uždrausti tam tikrą ūkinę veiklą: dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti. Pasak teismo, ūkinės veiklos santykių teisinis reguliavimas gali būti keičiamas ir siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Keisdama ūkinės veiklos santykių teisinį reguliavimą, valstybė gali keisti ir ūkinės veiklos sąlygas ar apskritai nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikra ūkinė veikla turi būti nutraukta. Tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo. <...> jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.

Konstitucinis Teismas apžvelgiamoje byloje pasisakė, kad Medžioklės įstatyme nėra nustatyta, kaip valstybė kompensuoja praradimus, kuriuos dėl jo priėmimo asmenys gali patirti, ir atitinkamas draudimas prieštaravo konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas buvo gavęs pareiškimą dėl Nyderlandų valdžios institucijų sprendimo uždrausti gyvūnų auginimą kailiams, tačiau šis pareiškimas teisme buvo neišnagrinėtas jį atsisakius priimti. Pažymėtina, kad šiuo atveju Nyderlanduose draudimą įtvirtinantis įstatymas įsigaliojo 2013 m. sausio 15 d. ir numatė vadinamą „pereinamąjį“ laikotarpį, kuris truko ilgiau nei 10 metų – priėmus draudimą jo įsigaliojimas buvo numatytas tik nuo 2024 m. sausio 1 d.

Paprastai panašios trukmės uždraudimo įsigaliojimo pereinamieji laikotarpiai yra numatomi ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Kroatijoje 2007 m. buvo priimtas gyvūnų gerovės įstatymas, kuriuo uždraustas kailinių žvėrelių auginimas, tačiau šiam draudimui įsigalioti nustatytas 10 metų laikotarpis.

Iš šio teisinio reguliavimo galima daryti prielaidą, kad įvedant uždraudimą verstis iki tol teisėta ūkine veikla aukštesnės galios teisės aktai reikalauja atidėti tokio draudimo įsigaliojimą protingam laikotarpiui bei numatyti proporcingą kompensavimo mechanizmą.

Įstatymo projekto Nr. XIVP-1104(2)30 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ūkio subjektams, iki 2022 m. sausio 1 d. pradėtą vykdyti komercinę veiklą, kurios tikslas gauti ar parduoti kailius, nutraukusiems iki 2026 m. gruodžio 31 d., žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija nuo 2024 m. balandžio 1 d. skiria, apskaičiuoja ir moka kompensacijas už šios komercinės veiklos nutraukimą. Kompensacijos už komercinės veiklos, kurios tikslas gauti ar parduoti kailius, nutraukimą dydis nustatomas pagal ūkio subjekto Ūkinių gyvūnų registre deklaruotų kailinių žvėrelių skaičių, skaičiuojant vidutinį metinį kailinių žvėrelių, ūkio subjekto laikytų metais, einančiais prieš šio įstatymo oficialaus paskelbimo metus, skaičių, už vieną kailinį žvėrelį išmokant: 3 Eur dydžio kompensaciją, jeigu ši komercinė veikla nutraukiama iki 2025 m. sausio 1 d., 2 Eur dydžio kompensaciją, jeigu ši komercinė veikla nutraukiama iki 2026 m. sausio 1 d., ir 1 Eur dydžio kompensaciją, jeigu ši komercinė veikla nutraukiama iki 2026 m. gruodžio 31 d. Vienkartinė kompensacija už komercinės veiklos, kurios tikslas gauti ar parduoti kailius, nutraukimą skiriama nuo dokumentų, patvirtinančių šios komercinės veiklos nutraukimą, gavimo dienos. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad už komercinę veiklą, kurios tikslas gauti ar parduoti kailius, vykdžiusiems ūkio subjektams nuosavybės teise priklausančių statinių, kurie tinkami tik šiai komercinei veiklai vykdyti, nugriovimą ir juos nugriovus likusių statybinių atliekų sutvarkymą ir išvežimą pagal galiojančius teisės aktus ir (ar) įrenginių, skirtų komercinei veiklai, kurios tikslas gauti ar parduoti kailius, vykdyti, sunaikinimą bei atliekų sutvarkymą ir išvežimą pagal galiojančius teisės aktus nuo 2024 m. balandžio 1 d. iki 2026 m. gruodžio 31 d. skiriama vienkartinė kompensacija už tokių statinių nugriovimą, įrenginių sunaikinimą bei atliekų sutvarkymą ir išvežimą. Ši vienkartinė kompensacija skiriama nuo dokumentų, patvirtinančių komercinės veiklos, kurios tikslas gauti ar parduoti kailius, nutraukimą, ir dokumentų, patvirtinančių statinių nugriovimą, įrenginių sunaikinimą ir atliekų sutvarkymą bei išvežimą pagal galiojančius teisės aktus, gavimo dienos. Ši nuostata taikoma ūkio subjektams, komercinę veiklą, kurios tikslas gauti ar parduoti kailius, vykdžiusiems šio įstatymo priėmimo dieną.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2, 3, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-1104 ir Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo Nr. VIII-498 8 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-1105“ 2 punkte, be kita ko, paminėta, kad priėmus Įstatymų projektus lėšos kompensacijoms už Verslo uždraudimą būtų skiriamos iš Žemės ūkio ministerijos asignavimų, kurių bendra visiems ūkio subjektams vienkartinė kompensacijos už kailinės žvėrininkystės verslo uždraudimą suma sudarytų apie 1 mln. Eur.

Siekiant proporcingai paskirstyti kompensacijoms skirtą lėšų sumą bei atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje kasmet laikoma apie 1,1 mln. kailinių žvėrelių, kompensacijos dydis už vieną kailinį žvėrelį sudarytų 1 Eur. Pirmiausiai pažymėtina, kad Vyriausybės 2023 m. kovo 8 d. nutarime Nr. 142 nurodyta 1 mln. Eur suma gali apimti tik kompensacijas, skaičiuojamas už deklaruotų augintų kailinių žvėrelių skaičių, bet ne Įstatymo projekte Nr. XIVP-1104(2) minimas kompensacijas už infrastruktūros naikinimą. Vyriausybės nutarime nurodyta, kad Lietuvoje kasmet laikoma apie 1,1 mln. kailinių žvėrelių, tad vien išmokant minimalias projekte nurodytas kompensacijas už kiekvieną žvėrelį bendra suma gali būti didesnė, negu nurodytoji nutarime. Be to, projekte nurodoma, kad bus kompensuojamos ir infrastruktūros likvidavimo išlaidos, tad bendra projekte nurodyta ketinamų išmokėti kompensacijų suma gali būti didesnė. Kaip buvo minėta, Įstatymų projektų iniciatoriai turi pareigą pagrįsti savo siūlomo teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, kas šiuo atveju suponuoja pareigą paaiškinti, kaip yra apskaičiuoti kompensuotinų sumų dydžiai. Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nėra aiškiai pagrįsti ūkio subjektams kompensuojamų sumų dydžiai. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją galima daryti prielaidą, kad Konstitucija reikalauja kompensavimo mechanizmo, kuris būtų proporcingas, adekvačiai atsižvelgtų į kiekvieno verslo vertę.

Verslo vertės nustatymo metodikų yra įvairių, dalis jų yra paminėta Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje (toliau – Metodika). Šios metodikos 84 punkte numatyta, kad vertinant verslą, nuosavą kapitalą ir jų dalis, taikomi: pajamų metodas; lyginamasis metodas; lyginamojo metodo ir (arba) pajamų metodo, ir (arba) išlaidų (kaštų) metodo derinys – turto požiūrio metodų derinys. Pagal metodikos 85 punktą verslo vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Jeigu du verslo vertinimo metodai netaikomi, verslo vertintojas tai privalo pagrįsti verslo vertinimo ataskaitoje. Pažymėtina, kad nebūtų sąžininga ignoruoti ir tokių veiksnių, kaip uždaromų verslų augimo tendencijos (pvz., vienodai įkainoti tuos verslą, kurio pajamos ir pelningumas tendencingai mažėjo, su tuo, kurio pajamos ir pelningumas tendencingai augo, vien dėl to, kad tam tikru momentu juose abiejuose buvo auginama vienodai kailinių žvėrelių); bei neatsižvelgti į tai, ar konkrečiame versle investicijos jau yra atsipirkusios. Jeigu verslas buvo įsteigtas neseniai ir į jam paskirtos investicijos dar nėra atsipirkusios, žalą jį likviduojant tam tikra prasme gali būti laikoma didesne, negu verslo, kuris buvo įsteigtas seniau ir jam paskirtos investicijos jau yra atsipirkusios. Pastarasis veiksnys gali būti bent iš dalies subalansuojamas pratęsiant terminą, per kurį verslas privalo būti nutrauktas, kad būtų suteikta galimybė verslo subjektams atgauti savo investicijas. Jeigu bus priimtas kompensavimo mechanizmas, kuris apskritai ignoruos tikrąją verslo vertę, aukščiau paminėtus ir kitus reikšmingus veiksnius, yra pagrindo manyti, kad toks mechanizmas bus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstitucija galimai nereikalauja šiuo atvejų išmokėti kompensacijų, kurios visiškai atitiktų verslo kainą (be kita ko, atsiželgiant į potencialią likusią vertę), bet ji reikalauja užtikrinti subjektų lygiateisiškumą ir sąžiningą kompensavimo mechanizmą. Dėl tokio mechanizmo, kuris tik mechaniškai atsižvelgia į ūkyje augintų žvėrelių skaičių ir kitais metodais neįvertina verslo vertės, gali kilti rizika, kad daliai subjektų 15 bus išmokėtos neproporcingai didelės kompensacijos, o daliai – neproporcingai mažos. Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina lygiateisiškumo principą ir pagal šį bei kitus konstitucinis principus (inter alia teisingumo principą) negali būti vienodai traktuojami subjektai, kai yra teisiškai reikšmingų aplinkybių juos traktuoti skirtingai.31 Taip pat Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintas žalos atlyginimo reikalavimas subsidiariai taikytinas nagrinėjamu atveju ir laikytinas suponuojančiu reikalavimą žalą kompensuoti proporcingai atsižvelgiant į kiekvieno subjekto patirtus nuostolius.

Aptarta problematika gali suponuoti ir konstitucinio teisingumo principo pažeidimą. Pagal Konstitucinį Teismą, teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Išvada

Norminiuose teisės aktuose nėra pakankamai konkrečių taisyklių ir tarp teismų precedentų nėra išnagrinėta visiškai analogiškų bylų, kad būtų galima pateikti tikslią prognozę dėl potencialios Įstatymų projektais siūlomo reguliavimo teisminės patikros baigties, tačiau ištirtame teisiniame reguliavime yra prielaidų manyti, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2,10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-1104(2) bei Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo Nr. VIII-498 8 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-1105(2) siūlomas teisinis reguliavimas, numatantis kailinių žvėrelių auginimo verslo draudimą ir kompensavimo už minėtą draudimą mechanizmą bei draudimo įsigaliojimo atidėjimą, 31 Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pažymėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarimas). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis žalos atlyginimo principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas).

 

Šaltiniai

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos aidas, 1992-11-10, Nr. 220-0; - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. 2016/C 202/02; - Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1950 m. lapkričio 4 d.; - Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimas; - Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. išvada; - Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas; - Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Afton Chemical Afton Chemical Limited prieš Secretary of State for Transport, Nr. C-343/09; - Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Mellacher ir kiti prieš Austriją, par. Nr. 10522/83; 11011/84; 11070/84; - Europos Žmogaus Teisių Teismo 1995 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Scollo prieš Italiją, par. Nr. 19133/91; - Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje J.A. Pye (Oxford) Ltd and J.A. Pye (Oxford) Land Ltd prieš Jungtinę Karalystę, par. Nr. 44302/02; - Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gruodžio 31 d. sprendimas byloje Béláné Nagy prieš Vengriją, par. Nr. 53080/13; - Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Han Aarts B. V. ir kiti prieš Nyderlandus, par. Nr. 43768/17; - Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimas byloje UAB Sekmadienis prieš Lietuvą, par. Nr. 69317/14; - Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Lekic prieš Slovėniją, par. Nr. 36480/07; - Bloom, P. „Against Empathy: The Case for Rational Compassion“, New York: Harper Collins, 2016; - Dahl, Audun. “Two Challenges for Psychologists against, or in Favor of, Empathy.” Human Development, vol. 60, no. 4, 2017, pp. 193–200; 17 - Egan, Louisa C., et al. “The Origins of Cognitive Dissonance: Evidence from Children and Monkeys.” Psychological Science, vol. 18, no. 11, 2007, pp. 978–83; - Kasperbauer, T. J. “Rejecting Empathy for Animal Ethics.” Ethical Theory and Moral Practice, vol. 18, no. 4, 2015, pp. 817–33; - Malmkvist, J. & Hansen, Steffen. (2001). “The Welfare of Farmed Mink (Mustela Vison) in Relation to Behavioural Selection: A Review“. Animal Welfare, 10, 2001, pp. 41-52; - Simmons, Aaron. “In Defense of the Moral Significance of Empathy.” Ethical Theory and Moral Practice, vol. 17, no. 1, 2014, pp. 97–111; - ACTAsia. Report of dog and cat fur trade in China. Prieiga per internetą: https://www.actasia.org/wp-content/uploads/2018/05/Report-of-dog-and-cat-fur-trade-inChina.pdf. - Animal Protection Act. 71-05-03/1-06-2, Zagreb, 07.12.2006. Prieiga per internetą: https://faolex.fao.org/docs/pdf/cro104994.pdf; - British Columbia Animal Health Act Fur Farm Regulation B.C. Reg. 8/2015.