Pernai pateiktais agentūros Pricewaterhouse Coopers skaičiavimais, pasaulinė kailių industrijos apyvarta sudaro apie 35 mlrd eurų. Tai kiek daugiau nei viso pasaulio bevielio interneto paslaugų rinka.
Pernai pateiktais agentūros Pricewaterhouse Coopers skaičiavimais, pasaulinė kailių industrijos apyvarta sudaro apie 35 mlrd eurų. Tai kiek daugiau nei viso pasaulio bevielio interneto paslaugų rinka.
Kailininkystė yra didžiulė pasaulinė industrija, kurioje dalyvauja ūkininkai, auginantys gyvūnus, kailio perdirbėjai, siuvėjai, dizaino centrai ir prekybos įmonės.
Didžiausią įtaką kailių paklausos augimui turėjo sparti Kinijos rinkos plėtra pastarąjį dešimtmetį. Daugiausia kailinių gaminių nuperkama Kinijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Europoje paklausa auga kasmet, o JAV pastebėtas spartus kailių paklausos augimas po kelių itin šaltų žiemų iš eilės. Neseniai kailio paklausa atsirado ir auga Kazachstane, Uzbekistane ir Turkijoje, o labiausiai stebina padidėjęs susidomėjimas kailio gaminiais šilto klimato šalyse – Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Brazilijoje. Kaip teigia Tarptautinės prekybos kailiu federacijos (angl. International Fur Trade Federation) vadovas Mark Oaten, Dubajuje veikia per 400 kailinių parduotuvių, nors vidutinė vasaros temperatūra čia siekia 41 laipsnį karščio. Populiarėja naujos technologijos, kuomet kailio pluoštas veliamas su vilna ar įaudžiamas į šilko pluoštą, taip sukuriamos visiškai naujos, lengvos medžiagos. Be to, kailio retinimui ir dekoravimui pradėti naudoti lazeriai.
Paskutinį dvidešimto amžiaus dešimtmetį dėl sėkmingų gyvūnų teisių aktyvistų kampanijų kai kurie mados namai atsisakė dirbti su natūraliu kailiu, tačiau pastaraisiais metais pastebima nauja tendencija: vis daugiau jaunų mados kūrėjų reiškia norą kurti drabužius, aksesuarus su kailiu ar naujas tekstilės technologijas. Pavyzdžiui, Nyderlandų aukštojoje dizaino mokykloje prieš penkiolika metų tik 3 studentai ryžosi mokytis kailių technologijų, šiandien tokių yra apie 30. Jaunimo, kuriančio madą jaunimui ir naudojančių kailį daugėja ir Londono aukštojoje mados kolegijoje, ir kitų šalių žinomose mados dizainerių kalvėse.
Nuo 1994 m. Calvin Klein mados namai nebekuria drabužių su natūraliu kailiu, nes, pasak jų vadovų, tai neatitinka įmonės filosofijos. Tačiau Jungtinių tautų naujienų agentūra IRIN 2006 m. atskleidė, kad šiuos mados namus valdanti bendrovė „Phillps-Van Heusen“ susijusi su žmonių išnaudojimu savo produkciją siuvančiose gamyklose Bangladeše. Juose dirbantys žmonės buvo nuolat įžeidinėjami, mušami, sukčiaujama apmokant už jų darbą, kentė antisanitarines sąlygas.
Ilgametis Europos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos vadovas Wim Verhagen mano, kad artimiausiais dešimtmečiais kailių verslas pasaulyje dar labiau plėtosis: „Daugybė žmonių vertina natūralaus kailio gaminius. Aš pastebiu, kad neretai jaunos merginos puošiasi pigia bižuterija, o kai pradeda uždirbti daugiau, renkasi tikrą auksą. Panašus principas galioja ir kailiams – jaunystėje tinka ir dirbtinis kailis, vėliau norisi natūralaus“.
Europoje užauginama daugiau nei pusė (52 proc.) kailinių gyvūnų. Daugiausia – Danijoje, Suomijoje, Lenkijoje ir Nyderlanduose. Lietuvos ūkiuose užauginama apie 5 proc. Europos arba 2,5 proc. pasaulio kailių. Šioje industrijoje senąjame žemyne visą darbo dieną dirba apie 60 tūkst. darbuotojų, Lietuvoje – per tris tūkstančius. Beje, vidutinis kailių ūkio darbininko atlyginimas ženkliai viršija vidutinį Lietuvos darbo užmokestį.
NUOTRAUKOJE: Europos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos vadovas Wim Verhagen